Sergančios dukters mama: dėmesys dukrai, studijos ir visuomeninė veikla – suderinama - Diktum Faktum - Kauno Kolegija

Sergančios dukters mama: dėmesys dukrai, studijos ir visuomeninė veikla – suderinama

Interviu su Sabina Ružauskiene, Kauno kolegijos studente, sunkiai sergančios dukters mama, interneto svetainės įkūrėja.

Sergančios dukters mama: dėmesys dukrai, studijos ir visuomeninė veikla – suderinama„Supratau, kad atėjo laikas mane „ėdančius“ žmones palikti nuošaly. Net neįsivaizduojate, kaip tikiu minčių galia“, – pasakoja antro kurso Verslo anglų kalbos studentė, mama, auginanti du vaikus, drąsiai stojusi į kovą su vaiko liga, sau ir kitiems įrodžiusi, kad žmogaus gebėjimai beribiai ir kad gyvenime nėra tokios negandos, kurios neįveiktų begalinis tikėjimas…

Esi gerokai vyresnė už kitus studentus. Tu – viena iš nedaugelio žmonių, kurie, būdami brandaus amžiaus, ryžtasi studijuoti dieniniame skyriuje. Ar jutai, kad trūksta žinių?

Tikrai esu daug vyresnė už kitus. Man jau trisdešimt aštuoneri metai.

Visada svajojau gerai išmokti anglų kalbą, dėl to tvirtai nusprendžiau stoti į kolegiją. Tačiau kyla daug bėdų dėl kalbos žinių spragų. Kartą per egzaminą pamaniau: atsistosiu, apsibliausiu ir išeisiu.

Ar kur nors studijavai prieš stodama į kolegiją?

Taip. Kaune studijavau mediciną. Bet neilgai – studijas mečiau. Žinai, jaunystė – kvailystė (juokiasi).

Ar studijos nėra kliūtis tavo svarbiausiam rūpesčiui – sergančios dukters priežiūrai. Papasakok apie kovą su vaiko leukemija. Nuo ko viskas prasidėjo?

Sergančios dukters mama: dėmesys dukrai, studijos ir visuomeninė veikla – suderinamaViskas prasidėjo, kai sulaukiau skambučio iš vyro, išvežusio dukrą pas gydytojus. Nuo to laiko praktiškai apsigyvenau ligoninėje. Pradėjau bendrauti su gydytojais. Pasitikėjau savimi, nes kurį laiką buvau studijavusi mediciną. Be to, ištisai domėjausi, klausinėjau, ieškojau. Suprantu panašiomis ligomis sergančių vaikų tėvus – jie dažniausiai nežino, ko klausti, todėl negauna informacijos. Neįsivaizduoji, kiek vaikų neišgyvena vien dėl tėvų nežinojimo, neadekvataus reagavimo. O ir patys gydytojai kalba apibendrintai. Tuo tarpu aš aiškinausi… Be sustojimo. Tikrai drąsiai baigiau kokius 2 medicinos kursus per visą gydymo laikotarpį (juokiasi).

Mano vyras – tolimųjų reisų vairuotojas, todėl jo namie praktiškai nebūdavo. Nebuvo jokio artimo žmogaus, kuris nors trumpam būtų galėjęs pakeisti mane ligoninėje. Su pavydu žiūrėdavau į brolius, seses, senelius, kurie keisdavosi slaugyti ligonių. O aš kaip viena, taip viena.

Argi tokiu sunkiu metu neatskubėjo į pagalbą Tavo mama, draugai?

Kai prasidėjo šitas baisus mano gyvenimo laikotarpis, pamačiau, kas yra tikri draugai. Deja, daug jų teko išbraukti iš savo gyvenimo. Supratau, kad atėjo laikas mane „ėdančius“ žmones palikti nuošalyje. Tarp jų – ir mano mamą. Ji visad mane kontroliavo. Nuo pat vaikystės engė, negražiai apie mane kalbėdavo. Niekada neužmiršiu jos ištartų žodžių: „Tu manęs neklausai, todėl Liepa susirgo“. Tai buvo galutinis taškas. Supratau, kad nei pagalbos, nei padrąsinimo ar užuojautos iš jos nesulauksiu. Žinoma, buvo labai skaudu tai suvokti, bet po šitų jos žodžių supratau, kad tokie žmonės man gyvenime nereikalingi. Iš pradžių labai kentėjau, bet dabar – jokių emocijų, net neapykantos nejaučiu.

Kaip vaiko liga pakoregavo tarpusavio santykius šeimoje?

Kai bendraudavome su gydytojais, vyras sakydavo: „Žmonai aiškinkit. Aš ją tik papildau“. Sunkiomis akimirkomis aš buvau ta stipresnioji pusė. Tačiau ryšys su vyru sustiprėjo iš karto. Deja, taip būna ne visose šeimose. Dažniausiai vaiko ligos paveikti tėvai palūžta, pykstasi, skiriasi…

Kiek paprastai kainuoja vaiko gydymas? Ar finansiškai padeda valstybė?

Per vienerius metus Liepos ligai gydyti buvo išleista 200 000 litų. Valstybė gydymą finansuoja, tačiau, jeigu vaikui netinka vaistai, reikia kitų, juos privalai įsigyti savo lėšomis. Tada kiekvienas ieško rėmėjų. Tai baisus dalykas: žmonės ir butus pardavinėja, jiems aukoja draugai. Kai susirgo mano dukra, vaikų darželio direktorė surengė paramos spektaklį. Dėl to jaučiuosi labai dėkinga.

Kuris kovos su leukemija laikotarpis buvo sunkiausias? Kas suteikė jėgų?

Sunkiausios buvo dvi pirmosios savaitės. Tokiu metu labai trūksta informacijos – iššauni kaip į kokį kosmosą. Nuo emocijų, atrodo, smegenys dega. Tačiau vos praėjus dviem savaitėms, atėjo ramybė. Supratau, kad viskas bus gerai. Tokį jausmą išgyvenau antrą kartą. Pirmąsyk, kai mirė mano tėtis, o po devynių dienų gimė Liepa. Pamenu, tada žiūrėjau į jį gulintį ir baisiai troškau paliesti jo galvą. Tai padariusi pajutau ramybę. Pamaniau: viskas, jo nėra, jam ramu. Taip pat ir su Liepa. Skamba neįtikinamai, ar ne? Kai tai įvyksta tau, pradedi viskuo tikėti. Kartais būdavo be galo sunku. Tačiau visuomet prašydavau Dievo, kad saugotų, ir jaučiu, kad saugo.

Kokia yra Liepa?

Liepa yra indigo vaikas. Ji dar neina į mokyklą, bet jau moka skaityti, skaičiuoti, groti, labai lengvai viską įsimena. Greitai mąsto. Jos mąstymas analitinis, o akys protingos nuo pat kūdikystės. Išgirstum, kokias istorijas pasakoja! Kartais išgirstu tokį klausimą, kad tenka „lįsti“ į „Google‘ą“ atsakymo. Su tėčiu mėgsta kalbėti apie kosmosą, žvaigždes.

Kaip apibūdintum savo įprastą dieną?

Kadangi vyras namie būna retai, viskuo rūpinuosi viena. Rytais nuvedu dukras į mokyklą ir darželį, tuomet einu į kolegiją. Grįžusi rūpinuosi vaikais, tvarkau namus, gaminu maistą. Laisvalaikiu muzikos vakarai, kava su draugėmis, spektakliai, renginiai. Visur manęs pilna, visad turiu veiklos. Žmonės stebisi, kaip visur spėju. Taip ir lekia laikas. Kai vaikai miega, atlieku studijų užduotis. Kai būdavau ligoninėje su Liepa, studijuodavau pagal laisvą programą.

Ar lieka laiko laisvalaikio užsiėmimams? Galbūt jie Tau padeda užsimiršti, atitrūkti nuo sunkių minčių?

Sergančios dukters mama: dėmesys dukrai, studijos ir visuomeninė veikla – suderinamaKai nori, viską suspėji. Atrodo, kad kuo daugiau darai, tuo labiau visur spėji. Laisvalaikiu veliu, tapau, lipdau iš molio, groju pianinu. Tėtis buvo dailininkas, rengdavo parodas Maskvoje, todėl menas man yra artimas.

Geriausias vaistas nuo sunkių minčių – vėlimas. Veliu jau ketverius metus. Esu savamokslė. Norint gerai velti, reikia labai daug darbo bei įgūdžių. Pamenu, pradžioje dėl menkiausių klaidų tarsi į balą išmečiau kokius 500 litų (juokiasi). Vilna – nuostabus pluoštas. Niekada nesuprasdavau, už ką tiek daug reikia mokėti, kol pati nepradėjau velti.

Be visų šių veiklų ir darbų, kuriais užsiimi, randi laiko ir koordinuoti leukemija sergančių vaikų svetainę. Kada kilo mintis įkurti tokią svetainę?

Nuo pat pradžių, kai susirgo Liepa. Iš karto pradėjau rinkti informaciją, vykdyti tyrimus, apklausas. Taip dirbau metus, ir 2013-ųjų spalį, Vytauto Kernagio paramos fondui talkinant, įkūrėme svetainę. Pats V.Kernagis panoro su manim susitikti, kai sužinojo apie šią idėją. Esu labai dėkinga visiems gydytojams, profesoriams ir mokslininkams, kurie neatsisakė suteikti informacijos, pasidalino savo patirtimi ir žiniomis.

Ar kyla problemų prižiūrint svetainę informacijos sklaidos aspektu?

Nekyla. O jeigu ko nežinau – skambinu Juozui Ruoliai, fitoterapeutui, puikiam specialistui. Aš jį „persekiojau“ jau tada, kai su Liepa gydėmės Santariškėse (juokiasi).

Per dieną sulaukiu nuo 20 iki 100 žinučių. Atsakau į jas, taip pat ir į užklausas, pateikiu informaciją, papildau tyrimus. Būna – sulaukiu kompromituojančių žinučių, tačiau esu emociškai stipri ir apie tai negalvoju. Pavyduolių atsiranda visur ir visada.

Kaip įmanoma suderinti visas veiklas ir nepalūžti?

Viskas priklauso nuo žmogaus, nuo požiūrio. Net neįsivaizduoji, kaip tikiu minčių galia. Daugelio vaikų mamos užsidaro namie, suserga depresija ir taip sveikstančiam vaikui sugrąžina ligą. O mes gyvename įprastą ir paprastą gyvenimą.

Kokie tavo ateities planai?

Noriu pabaigti mokslus. Anglų kalba man dabar didžiausias „galvos skausmas“. Svajoju apie darbą, kurį galėčiau dirbti nuotoliniu būdu. Dabar, besimokydama laisvu grafiku, rūpinuosi Liepa. Liko dešimt dienų iki gydymo pabaigos. Tikiuosi, kad liga niekada nebesugrįš (atsidūsta).

Linkiu sėkmės visuose Tavo darbuose ir geros sveikatos Tavo dukrelei. Ačiū už pokalbį.

 

Jums taip pat patiks...