Kolekcionierius Ričardas Venckus: „Aš pakeliu tai, kas mėtosi“ - Diktum Faktum - Kauno Kolegija

Kolekcionierius Ričardas Venckus: „Aš pakeliu tai, kas mėtosi“

Kolekcionierius Ričardas Venckus: „Aš pakeliu tai, kas mėtosi“Kovo 16 dieną Lietuvoje kasmet pagerbiame knygnešius. Šia proga pateikiame prieš 5 metus žurnale „Siena“ publikuotą interviu su dar visai neseniai Anapilin išėjusiu Kauno kolegijos himno autoriumi, poligrafijos muziejaus įkūrėju, dėstytoju, žurnalistu, senų ir retų spaudinių puoselėtoju. RIČARDU VENCKUMI, kuris mums buvo savotiškas knygnešys. Pokalbyje R. Venckus mintimis dalinasi apie savo pomėgį – knygų (ir ne tik) kolekcionavimą.

Ką Jums reiškia kolekcionavimas – tai įprotis kaupti ar aistringas pomėgis?

Kolekcionavimas man – tai gyvenimo būdas, o kartu ir rimta, kultūrinė ir švietėjiška veikla, kuri pakankamai emocinga, azartiška. Atrodytų neįdomus, beprasmis tatai pomėgis – rinkti ir saugoti senienas, dėl jų aukoti laiką, kantrybę, santaupas ir netgi sveikatą, tačiau nemanau, kad laikas, paaukotas mano kolekcijai, prabėgo veltui. Rinkdamas, kaupdamas ją, pradėjau geriau orientuotis mūsų kultūros istorijoje, lituanistikoje.

Kada pradėjote kolekcionuoti knygas? Paverskite savo kolekciją skaitmenine išraiška – ar skaičiavote, kiek knygų surinkote į savo kolekciją?

Save laikau bibliofilu, t.y. ne tik renku knygas, bet ir stengiuosi pažinti jų pasaulį: kaupiau ir kaupiu duomenis apie knygų autorius, leidėjus, spaustuvininkus, knygų retumą, vertę, jų istoriją, aprėpiančią literatūrą ir šaltinius.

Kolekcionavimui pradžią davė filatelija. Jau vaikystėje rinkau pašto ženklus. Kiek gi knygų aš turiu namuose? Šiandien mano asmeninė biblioteka – gali prilygti didžių Lietuvos knygų kolekcionierių bibliotekoms. Joje knygų skaičius peršoka 8 000 egzempliorių, greta jų – apie 2 000 periodinių leidinių. Išmatavau lentynų ilgį – jis siekia 68 metrus.

Įvardinkite pačias išskirtiniausias Jūsų kolekcionuojamas knygas – kokios jos?

Savo archyve saugau Kristoferio Hartknocho knygą „Senoji ir naujoji Prūsija (1684), Augusto Gothilfo Krauzės kūrinį „Lietuva ir jos gyventojai“ (1834), Mykolo Balinskio darbą „Vilniaus miesto istorija“ (1836), taip pat kolekcijoje turiu Elverso vokiečių-latvių kalbų žodyną (1784 m.).

Asmeninėje bibliotekoje yra ir pirmojo Klaipėdos krašto lietuviško laikraščio egzemplioriai „Lietuvninkų prietelis arba Klaipėdos ceitunga“, kurį 1849 m. leido spaustuvininkas Frydrichas Vilhelmas Horchas. Tikrai nemažai dėmesio skyriau prieškarinei spaudai. Ne visi dienraščiai ir savaitraščiai tuomet buvo pastovūs ir kartais tik gimę – užgesdavo. Mano periodikos kolekcijoje yra „Naujoji banga“, „Spaudos menas“, „Bakūžė“ – tai tik po vieną numerį išleisti laikraščiai. Išsaugojau leidinius „Mūsų pagalba“ (2 numeriai.), „Tautos balsas“ (3 numeriai), „Kaunas“ (4 numeriai).

Knygoje labiausiai vertinu: autorių, iliustracijas, įrišimą, autografus, dedikacijas, kitokias marginalijas, neeilinį likimą.

Vertėtų pažymėti, kad vienoje Bernardo Brazdžionio poezijos knygelėje esu išsaugojęs pieštuku įrašytą Salomėjos Nėries pastabą – tai viena itin vertingų mano kolekcijos detalių.

Kokiais keliais pateko knygos į Jūsų kolekciją, kokias istorijas jos slepia?

Knygas pirkau, mainiau kaip atlygį už įvairius darbus. Noriu pastebėti, kad aš pakeliu tai, kas mėtosi. Būtinai pakeldavau, parsinešdavau namo, valydavau, lygindavau, lopydavau. Įvairiais keliais keleliais atkeliavo į mano kolekciją iš sendaikčių turgų, palėpių, iš sąvartynų ar griaunamų namų. Nesigėdijau raustis dulkėse ar šiukšlynuose, nes žmonės neretai išmeta vertingą daiktą patys to nežinodami.

Gaila, kad laiku neišgelbėjome, neišsaugojome, neperdavėme ateities kartoms vertingų knygų ateities kartoms vien tik todėl, kad laiku nesuvokėme, neišmanėme jų vertės…

Neseniai Kauno kolegijoje rengta dovanų akcija „Atgaivos vakaras“ – muziejams dovanojote knygas iš savo kolekcijos. Ar labai sunku išsiskirti su ilgai saugotais retais spaudiniais?

Po šios akcijos muziejų fondai buvo papildyti vertingais eksponatais: senomis, laiko nuauksintomis Vaižganto fotografijomis, Vaclovo Biržiškos ir Petro Rusecko knygomis, niekur nepublikuota Pauliaus Širvio nuotrauka, Maironio atvirukais, Bernardo Brazdžionio, Aldonos Liobytės laiškais, Aukštaitijos poeto Alfonso Keliuočio rankraščiais, Žurnalistų sąjungos metraščiais.

Ar sunku išsiskirti? Ne, man ramu, nes mano sukauptos knygos, nuotraukos, rankraščiai patenka į geras rankas.

Kolekcionuojate ne tik knygas, bet ir senus atvirukus, fotografijas. Kiek ir kokio pobūdžio jų esate surinkęs?

Esu surinkęs daugiau kaip 4 000 atvirukų ir nuotraukų, tarp jų yra unikalių tarpukario Lietuvos vaizdų, taip pat kaupiu įvairias renginių programas, kvietimus, žemėlapius, vizitines korteles.

Esu užsikrėtęs monetų kolekcionavimu – tai nepigus pomėgis. Turiu puikiai išsilaikiusių caro laikų rublių. Mano kolekcijoje puikuojasi sidabriniai tarpukario Lietuvos litai bei dabar Lietuvos banko leidžiamos proginės monetos.

Kolekcionuoju ir autografus. Mano kolekcijoje sukauptos 968 knygos su įvairių autorių autografais. Išsaugojau rašytojų Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Grušo, Ievos Simonaitytės, Karolio Vairo-Račkausko parašus, turiu Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, politiko ir visuomenės veikėjo Vytauto Landsbergio, režisieriaus Juozo Miltinio, astronomo Pauliaus Slavėno, agrochemiko Viktoro Ruokio, filosofo Vosyliaus Sezemano, literatūros kritiko Kosto Korsako autografus.

Esate leidybos ir poligrafijos muziejaus įkūrėjas. Kiek jis laiko gyvuoja? Kokių svečių sulaukiate?

Kauno kolegijoje įkurtas Leidybos ir poligrafijos muziejus – svarbi mokymo ir auklėjimo vieta. Jis jau gyvuoja 10 metų. Leidybą ir poligrafiją studijuojantys vaikinai ir merginos į muziejų ateina susipažinti su savo profesijos istorija, gali palyginti senąsias ir dabartines darbo sąlygas, mokosi gerbti profesijos pirmtakus. Muziejaus veikla kreipiama senųjų Kauno spaustuvininkų istorinės atminties gaivinimo ir išsaugojimo linkme – kaupiami jų gyvenimo ir darbo faktai.

Muziejus svarbus visuomenei. Jame lankosi ne tik Kauno kolegijos studentai, bet ir vidurinių mokyklų moksleiviai, kolegijos absolventai, kiti besidomintys spaudos istorija žmonės. Muziejuje yra atsiliepimų knyga. Joje savo įrašus palikę profesoriai bei studentai, LR Seimo nariai, žurnalistai, bibliotekininkai, spaustuvininkai. Muziejumi nustebinti lieka „Erasmus“ programos studentai ir kiti svečiai iš įvairių užsienio mokyklų, akademijų.

Kas yra leidyba ir poligrafija – verslas ar menas?

Pati knygos istorija įpareigoja žiūrėti į ją ne kaip į prekę rinkoje, bet kaip ir į meno kūrinį. Dabar knygų viršeliai taip ryškiai klykauja, tarsi reklamuotų ne Romeno Rolano „Užburtąją sielą“ – šedevrą, o vienkartinius vystyklus „Pampers“.

Šiandien daug žmonių „maitinasi“ pigia „laikraštiena“. Marketingo triukai – blizgesiai ir per daug įmantrios spalvos kartais nedera su knygos turiniu. Taip pat tenka apgailestauti, kad per mažai dėmesio skiriama žodžio svarbai – leidiniuose aibės netikslumų – korektūros klaidų, datų, vietovardžių, pavardžių iškraipymų.

Knyga tai ne tik menas, bet ir istorija. Džiaugiuosi, kad 1967 m. linotipu teko rinkti Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ – juk ir aš pridėjau ranką prie knygos leidimo proceso.

Ar verta užsiimti kolekcionavimu? Kokių patarimų pažertumėte pradedančiajam kolekcionieriui?

Žinoma, kad verta. Kolekcionierius savyje siekia harmonijos ir tvarkos, ugdo kritinį mąstymą, kantrybę, atsiranda unikali galimybė sutikti daug įdomių žmonių. Kolekcionieriaus principas – savo paties pastangomis grįstas ir savarankiškai ginamas tikslas – tarnauti kultūrai ir visuomenei. Iš savo patirties galiu pasakyti, kuomet šis pomėgis įgyja pagreitį – tikro kolekcionieriaus ir ledas neatvėsins.

Kauno kolegijos žurnalas „Siena“, 2010 m. rugsėjis

 

Jums taip pat patiks...