Projekte – dizaino ir teatro jungtis - Diktum Faktum - Kauno Kolegija

Projekte – dizaino ir teatro jungtis

Nacionalinio Kauno dramos teatro Tavernos salėje spalio 31d. ir lapkričio 3-4 d. vyko Kauno kolegijos rengtos kūrybinės dirbtuvės ,,Dizainas sutinka teatrą“. Šį projektą finansavo Kauno kolegija ir Lietuvos kultūros taryba.

Aktyvios kūrybos dirbtuvės įtraukė dizaino specialistus ir scenos profesionalus: teatro aktorius, scenografus, profesionalias šokėjas ir režisierius iš Lietuvos, Čekijos, Olandijos. Dizaino ir teatro santykis bei jo kūrybinė plėtotė Lietuvoje nėra aiškiai apibrėžta, tad bandyti atrasti ir panaudoti šių meninių sričių panašumus atrodo abiem pusėms naudingas eksperimentas. ,,Mes numatėme, kad scenos menai gali ir turi bendrauti bei bendradarbiauti su dizainu , bet kol nepabandai keletą kartų to praktiškai padaryti, net neįsivaizduoji, kiek potencialo turi tas bendravimas,, – sakė vienas projektų rengėjų ir eksperimentinių dirbtuvių dalyvių dizaineris Tauras Stalnionis.


Kūrybinių dirbtuvių dalyviai siekė praktiškai realizuotomis idėjomis apibrėžti įvairių dizaino krypčių įsiliejimą į teatro sceną ir atvirkščiai. Dizaino ir scenos menų disciplinos sugretinamos ne tik dėl bendradarbiavimo stygiaus – juodoji teatro scenos dėžutė yra patraukli vieta dizaino eksperimentams. Atsisakyti kūrėjo individualybės ir praktikuotis pasitelkiant “svetimus” kūrybos metodus – gana sudėtinga. Bet tokio proceso metu gimsta metafora, kuri skirtingų meno sričių specialistams duoda akstiną naujoms koloboracijoms.

Kūrybinių eksperimentų metu pasitelkiant įvairias medžiagas: pieną, molį, plastiką, medį, popierių, grietinėlę bandyta transformuoti bei dekonstruoti seną/naują daikto prasmę, nematytą objektą. Pavyzdžiui, pasitelkdami žmogaus kūną kaip pagrindinę darbo jėgą, dirbtuvių dalyviai dirbę vienoje iš grupių siekė maksimaliai išskaidyti daiktų struktūrą: įvairiai fiziškai veikdami plastiko ir kitų medžiagų “kokone” paslėptą grietinėlę – mušė svietą, eksperimentavo kurdami naujas vyno spaudimo technikas, bandė įdiegti naujus daiktų virtimo pridėtine verte būdus, kiti gi kūrė žodžių žemėlapius bei emocijas skatinančius teatralizuotus žaidimus, kodavo dizainą ir šokį į bendrą vizualinę sistemą. Šie performuoti kalbos elementai, ženklai ir simboliai, šiuolaikiškai pritaikyti dabartinei scenai, naudojant ir naujai į šią erdvę integruotus dizaino objektus, gimdo naujas objektų rūšis, kurios aktualios tiek dizainui, tiek ir scenai. Šios “naujos kartos” objektai vaidybos procese teatro ar kino aktoriui gali atsidurti tarp formalaus vaidmens ir vidinio išgyvenimo – ryškios išorinės raiškos priemonės padeda sukurti meninį kodą?

Ardant scenos erdvę kūrybinėmis tarpdisciplininėmis idėjomis parodoma, kad esmė gali susidėti ar susideda iš daugybės prasmių suplakimo. Neapleidžiami meninės kūrybos šio proceso dalyviai – pilnaverčiai ir nepataikaujantys kūrėjai, atėję iš dizaino ir scenos pasaulių, bent trumpam anuliuoja nusistovėjusias ribas bei skverbiantis į kūrybinę terpę pirmiausiai reflektuoja kitokius save.

Projekto pristatymas bei diskusija su projekto dalyviais vyks Justino Vienožinskio menų fakulteto galerijoje sausio 9 d., 17 val. Šis projektas taip pat ženklina Kauno kolegijoje vasario mėnesį startuosiančios naujos dizinao profesinio bakalauro studijų programos „Performatyvus dizainas“ sukūrimą.

Raimonda Agnė Medeišienė, Taikomųjų teatro metodų ekspertė, asociacijos MENO FORMOS prezidentė:



Trijų intesnsyvių dienų projektas “Dizainas sutinka teatrą” – ko gero, pirmas tokio pobūdžio eksperimentas Lietuvoje. Mano subjektyvia nuomone, svarbu išskirti šiuos momentus: tarpdiscipliniškumą, unikalios jaunų specalistų patirties taikymą, pastangas komunikuoti ir ką mes, šių dienų profesionalai, įvardiname kaip vertybes.

Tarpdiscipliniškumas. Mokslo, meno ir verslo Europos ir pasaulio inovatyviai mąstančios institucijos/organizacijos be dvejonių tarpdiscipliniškumą pozicionuoja svarbiausiu mūsų laikmečio fokusu. Lietuvoje toks mąstymo būdas vis dar skamba per drąsiai. Būtent dėl to projekto rengėjų mintis daryti tai, ką jaučia būtinu, kas padėtų Lietuvos erdvėje veikiantiems menininkams bei akademinės srities atstovams neatsilikti, nepasiduoti bendrai demotyvuojančiai rutinai yra ypatingai sveikintina.

Unikali jaunų specialistų patirtis. Tiesa ta, kad jau turime vis didėjantį skaičių jaunų žmonių, ateinančių į darbo rinką, baigusių mokslus ne Lietuvoje. Tokie jauni žmonės atsineša visai kitą akademinės kultūros, kitokių socialinių ryšių, kitokio poreikio, pokyčių greičiui patirtį. Natūralu, kad tokią- pozityvesnę, aktualesnę, gyvybingesnę – gyvenimo ir veiklos kokybę jie nori atnešti į Lietuvą. Čia atsiranda įtampos tarp “patogaus” gyvenimo propaguotojų Lietuvoje bei “šviežio oro” nešėjų. Tai mentaliteto klausimas. Žiūrint plačiau, ir tautos išlikimo klausimas. Neradę palaikymo, pritarimo inovatyvūs žmonės keliaus ten, kur bus reikalingi, palikdami konservuotis vietines institucijas savose sultyse. Praradimai per dideli, kad galėtume nekreipti į tai dėmesio. Kultūros tarybos dėmesys, apsisprendimas finansuoti tokio tipo veiklas suteikia vilčių.

Pastangos komunikuoti. Komunikacjos stoka ar menki komunikaciniai gebėjimai – akivaizdi šiuolaikinė rykštė. Komunikacija tikrai nėra stiprioji menininkų pusė. Didelė dalis menų – tai individualių unikalių pastangų raiška. Šis projektas sukvietė skirtingų sričių menininkus ir sudarė palankias sąlygas jų neskubiam pokalbiui. Be abejo, buvo daug atradimų, pvz., dizaino specialistui išgirsti, kaip mąsto šokėjas kurdamas choreografiją, ar teatro režisieriui – paklausyti, kokias skirtingas asociacijas kelia dizaineriui, aktoriui, įvaizdžio specialistui viena ir kita frazė, simbolis, kūrinys. Būtent iš tokios komunikacijos, gimsta gebėjimas išgirsti – suprasti – sukurti naują bendrą produktą, tuo pačiu – naujos galimybės, nauja vizualinė raiška. Tam reikalingos sąmoningos bendravimo ir bendradarbiavimo pastangos, ir projektas buvo puiki erdvė tam.

Vertybės. Mums, šių dienų profesionalams, veikiantiems čia ir dabar, svarbu įvardinti, ką mes laikome vertybėmis. Kalbu už save – man svarbu, kad mano darbas turėtų prasmę, kad aš galėčiau dalintis savo patirtimi, žiniomis ir gebėjimais su kitais, jokiu būdu neužgožiant kitų, tiesiog ieškant bendraminčių, tegul ir veikiančių kitose meno, mokslo, edukacijos, verslo erdvėse. Man svarbu, kad jauni specialistai jaustųsi laukiami Lietuvoje, kad jiems norėtųsi čia grįžti ilgesniam ar trumpesniam projektui, kad jie savo veikla ir buvimu įkvėptų kitus- tiek vyresnius, tiek jaunesnius. Man svarbu, kad Lietuva neištuštėtų, kad švietimas nebūtų laikomas savaime suprantama infekcine liga- na, nekas, bet greitai praeis, nes reikia gi baigti mokyklą/kolegiją/universitetą…

Projektas „ Dizainas sutinka teatrą“ – drąsus eksperimentas; neteigiu, kad visas vyksmas neturėjo silpnų vietų. Bet tai buvo sąmoningas procesas, suvokiant galimybes ir atsakomybes. Jis nedavė garantijų, kad jau atrasta panacėja. Jis suteikia vilties, kad pozityvūs pokyčiai galimi. Ir tik per tokius bandymus atrandami nauji keliai.

O kas toliau? Tokius darbus reikia fiksuoti, dokumentuoti ir tęsti. 

Jums taip pat patiks...