Kauno kolegijos Dramos studijos aktorė: spektaklio premjera – tai savęs įsivertinimas - Diktum Faktum - Kauno Kolegija

Kauno kolegijos Dramos studijos aktorė: spektaklio premjera – tai savęs įsivertinimas

Spektaklio „(Fe)Mitai“ premjeros akimirka. Daivos Stankevičiūtės-Volkauskienės fotografijaAistė Stasiulevičiūtė šiais metais džiaugiasi Kauno kolegijos diplomu. Mergina sėkmingai baigė buhalterinės apskaitos studijas ir gali pasigirti pagrindiniais vaidmenimis net dvejuose spektakliuose, nes studijų metu šalia jos visada gyveno teatras. Ar gali skaičių specialybės žmogus būti aktoriumi? Ką kuria ir kaip gyvena Kauno kolegijos Dramos studija? Apie tai ir dar daugiau – interviu su šviežiai iškepta absolvente.

Kas Tau yra vaidyba? Kodėl rinkaisi ne aktoriaus duoną?

Man vaidyba labai patinka ir yra mano hobis. Neįsivaizduoju savęs vien tik kuriančios, gyvenančios scenoje, nes žinau, kad tam reikia labai didelio atsidavimo. Puikiai žinome, kad aktoriai patiria daug išgyvenimų, psichologinių traumų. Esu stipri asmenybė, bet gyvenime vaidyba tegu būna ne duona, o tiesiog stiprus, rimtas pomėgis, padedantis atsiriboti nuo kasdienės rutinos.

Spektaklio „(Fe)Mitai“ premjeros akimirka. Daivos Stankevičiūtės-Volkauskienės fotografijaKokius personažus vaidini, ar vaidinamų personažų charakteriai atspindi tavo būdą?

Mano vaidinami charakteriai labai susiję su mano pačios charakteriu. Aš atlikdavau aktyvių personažų vaidmenis. Kažkada ateityje svajoju suvaidinti visiškai kitokį charakterį, kuris būtų priešingas mano asmenybei. Kauno kolegijos Dramos studijoje vaidmenis paskiria ne vien tik režisierius (Dramos studijai vadovauja režisierius Gildas Aleksa, aut. past.), aktoriai tai daro ir patys. Mes visi kartu kurdavome. Šiandien džiaugiuosi ta kūrybos laisve ir galimybe įkūnyti personažus, panašius į mane pačią.

Ar sudėtinga palaikyti emocijas humoristinėse situacijose?

Lengva, niekada nebuvo sunku. Jei įsijauti į savo vaidmenį, tą akimirką ir gyveni tuo vaidmeniu, net užmiršti, kad yra publika. Jeigu būna, pavyzdžiui, juokinga, ta būsena būna tikra. Niekada neteko naudoti triukų, padedančių juoktis, iššaukiančių juoką. Tai gaudavosi natūraliai.

Ar ištinka sunkumai, krizė būnant aktoriumi? Koks tavo atvejis?

Žinoma, ypač kūrybos procese. Kartais būdavo sunku įsijausti į personažo charakterį, nes man reikėdavo tame personaže atrasti dalelę savęs. Jei gaudavau vaidmenį, kuris visiškai nepanašus į mane, man nebūdavo lengva įsijausti. Man asmeniškai sunkiausia įkūnyti liūdnus personažus, nes liūdesio neparodysi aktyviai. Manau, suvaidinti liūdesį yra apskritai sudėtinga.

Kaip vyksta Dramos studijos kūrybos procesas iki baigtinio produkto – spektaklio?

Kiekvieno spektaklio kūrimo proceso pradžia priklauso režisieriui. Jis nusprendžia ir rekomenduoja medžiagą, su kuria turi dirbti aktoriai. Pavyzdžiui, pernai buvo novelių metai, o šįmet koncentravomės į mitus. Prieš imantis kokio nors konkretaus produkto, mes nemažai studijuodavome apie patį žanrą, o paskui keliaudavome prie turinio ir kūrybos proceso galią jau skleisdavome visi vaidinantieji.

Aktoriai pasiskirstydavo etiudais ir juos mokydavosi įgyvendinti. Žinoma, režisierius aktorius „palaikydavo rėmuose“, kad šie nenukryptų už konteksto. Režisierius sudėliodavo etiudus į eilę, kad pats spektaklis žiūrėtųsi gražiai. Kauno kolegijos Dramos studijos spektakliai turi savitą bruožą – susideda iš etiudų, jie nebūna vientisi.

Spektaklio „(Fe)Mitai“ premjeros akimirka. Daivos Stankevičiūtės-Volkauskienės fotografijaKauno kolegijos Dramos studija publikai padovanojo du spektaklius – „Išminčiai, toli nuo namų“ ir „(Fe)Mitai“. Kodėl būtent šiuos?

Temas padiktavo žanrai, kurių mokėmės. Spektaklis „Išminčiai: toli nuo namų“ – amerikiečių rašytojo Olivier Henry novelių rinkinio „Išminčių dovanos“ lietuviškas variantas. Šiame spektaklyje, kaip ir novelėse, nagrinėjama emigracijos problematika per šeimai iškylančių problemų, savižudybių prizmes, narkotikų atėjimo į jaunimo gyvenimą aktualiją. Įdomu, jog šio spektaklio scenarijų pagal O. Henry noveles sukūrė Kauno kolegijos studentas, vaidinęs Dramos studijoje, aut past.

Pavadinimas „(Fe)Mitai“ kilo spontaniškai. Tuo metu analizavome mitus ir tiesiog viena temų buvo feminizmas. Taip šie du elementai susijungė. Spektakliu visuomenei norėjome ironizuotai parodyti šiandienos moters paveikslą veiklos pasaulyje: su kokiomis problemomis moterims tenka susidurti darbe, kodėl darbdaviai neretai palankiau vertina vyrišką lytį. Kurdami scenarijų rėmėmės realiais pavyzdžiais. Beje, „(Fe)Mitus“ vaidino tik merginos, jos įkūnijo ir vyriškus vaidmenis, aut past.

Kurį spektaklį buvo sunkiau kaip aktorei „sukramtyti“?

Aktoriai sako, kad egzistuoja toks pojūtis: kai suvaidini vieną personažą ir jis tau labai patinka, būna labai sunku jo atsikratyti. Taip man nutiko po spektaklio „Išminčiai: toli nuo namų“. Vaidinau mokytoją. Vaidindama kas trečiu sakiniu tapdavau ja ir niekuo kitu.

Mokytojos vaidmenį įsisavinau labai greitai, tad po šio spektaklio kuriant „(Fe)Mitus“ man sunku buvo persiorientuoti į kitus personažus. Teko įsikūnyti ir į vyro vaidmenį, o čia jau niekaip negalėjau tapti moteriška mokytoja!

Kodėl patiko mokytojos vaidmuo?

Buvau mokytoja, kuri į nieką nekreipia per daug dėmesio. Tai nebuvo gilus personažas, jis labiau paviršutiniškas. Jis kartu ir juokingas, ir netgi graudus. Vaidmenį turėjau publikai pateikti humoro forma, o mano asmenybei tai paprasta. Buvo lengva buvo varijuoti tarp etiudų. Tik nepamanykite, kad humoristiniai personažai yra lengvi kiekvienam!

Labiausiai įsiminusi akimirka būnant Kauno kolegijos Dramos studijos dalimi.

Spektaklis „(Fe)Mitai“. Išėjau pristatyti prologą. Pasakiau: „Mes bejėgės moterys“. Publika plojo ir juokėsi. Kodėl? Todėl, kas iškart pagavo ironijos cinkelį, sugebėjo iškoduoti socialinių vaidmenų žaidimus, o aš supratau, kad susirinko labai geri ir įžvalgūs žiūrovai.

Kaip vyksta aktoriaus tobulėjimas?

Aš suskirstyčiau mūsų Dramos studijos užsiėmimus ir tobulėjimo procesą į keletą etapų. Iš pradžių atrodo, kad mes nieko neveikiame, tik sėdime ir žaidžiame įvairius žaidimus. Bet šie žaidimai ne šiaip sau, jie reikalingi, kad mes išmoktume dirbti scenoje, kad išmoktume ritmo (jis labai svarbus!), kad išmoktume įsikūnyti į personažus ir įtikintumėme žiūrovą. Tada prasideda kūrimo procesas. Iš pradžių atrodo, kad nieko nesupranti, bet tiesiog daug dirbi ir tikiesi, kad pavyks.

Tikrasis suvokimas ateina po to, kai suvaidini spektaklį. Tik tada supranti, ką darei gerai, ką blogai. Spektaklio premjera yra ta riba, kai pagaliau suvoki, kad patobulėjai.

Kaip buriasi Jūsų kolektyvas?

Didžiausias būrys norinčių vaidinti studentų susirenka rudenį, kuomet į Dramos studiją kviečiami nauji nariai. Ateina labai daug žmonių. Bet atlaiko tik stipresnieji, nubyrėjimas tikrai nemažas. Mūsų grupė labai mėgdavo juoktis vieni iš kitų ir mūsų humoras tikrai stiprus. Žinoma, mes nebuvome piktai nusiteikę, tik mėgstantys ironizuoti. Todėl ir atkrenta labai daug žmonių. Jautresni žmonės sunkiai atlaiko kandumą, koją pakiša ir stresas kūrybinių savęs ieškojimų metu, kartais žlugdo komandos ginčai siekiant rezultato, bet be ginčų negims geras spektaklis. Ištinka ir kūrybinis išsekimas, kai nebesinori nieko daryti. Atsistoti, eiti tolyn ir padeda ironija.

Ačiū už pokalbį, sėkmės!

Mokslo metų baigimo iškilmių akimirka.  Donatos Račaitės fotografija

Mokslo metų baigimo iškilmių akimirka. Daivos Stankevičiūtės-Volkauskienės fotografija

Jums taip pat patiks...