Kariai savanoriai: skausmas yra laikinas, o šlovė – amžina - Diktum Faktum - Kauno Kolegija

Kariai savanoriai: skausmas yra laikinas, o šlovė – amžina

Savanorystės Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose akimirka. Giedrės Minelgaitės fotografijaNaktiniai žygiai, išgyvenimo kursai, ginklų testai, šaudymai, žinios, adrenalinas, komandinis darbas – karių savanorių kasdienybė. Ir tai dar ne viskas, kai išgirsti, ką tenka patirti ir išgyventi tarnaujant Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Be galybės nepamirštamų nuotykių atsiveria ir visos galimybės kopti karjeros laiptais, surasti tikrą karišką draugystę, išliekančią visam gyvenimui ir, žinoma, išugdytas pareigos jausmas ginti savo šalį, jos žmones bei savo šeimą. Idealai: štai ko reikia mūsų kraštui. „O kas, jei ne aš“, – vienbalsiai sutaria jauni kėdainiečiai, Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centro studentai Paulius Daugėla (20) ir Justina Venckutė (20) ir plačiai atverdami savo širdis pasakoja apie savanorystės naudą, iššūkius bei nuotykius.

Kas greičiau?

– Po įstatymo grąžinti privalomąją karo tarnybą pasigirdo garsūs jaunų žmonių šūksniai neva tai absoliuti nesąmonė, o štai jūs ryžotės tapti kariais savanoriais. Kas turėjo tam įtakos – neramumai Ukrainoje, politinė situacija, tėvai, draugai?

Paulius: Mintis tapti savanoriu gimė dar aštuntoje klasėje. Pradėjau tuo domėtis, tuo tarpu vyresni draugai jau turėjo savanorio patirties, todėl paragino ir mane to imtis, kai tik tapsiu pilnamečiu.

Pradžioje svarsčiau apie galimybę studijuoti  Lietuvos karo akademijoje, tačiau galiausiai pasirinkau krašto apsaugą. Čia esu jau dvejus metus.

Justina: O aš studijavau karo akademijoje, tačiau dėl asmeninių priežasčių palikau ją ir pasirinkau savanorystę. Nenorėjau nutraukti to, ką pradėjau – labai norėjau tęsti karo tarnybą.

– Karts nuo karto nuaidi replikos neva Lietuvos kariuomenė ne tokia, kokia turėtų būti, o technika atgyvenusi. Kokia yra jūsų nuomonė apie tai?

P: Lietuvos kariuomenė tikrai tobulėja, tiek technika, tiek profesionalų ruošimu. Visiems kariams sudaromos puikios sąlygos mokytis, tobulėti, kelti kvalifikaciją, keliauti, bendrauti.

– Su kokia technika, ginklais dirbate jūs, savanoriai?

P: Technika labai įvairi, prie kai kurių savanoriai netgi neprileidžiami, nes su ja dirba kariai profesionalai. Tačiau ir mums, savanoriams, tenka savo rankomis prisiliesti prie skirtingų ginklų ir jais pasinaudoti.

J: Tačiau kai artimai susipažįsti su savanorių kasdienybe, pavyzdžiui, ginklų surinkimas, išrinkimas nebeteikia tiek daug emocijų, kaip pirmuosius kartus.

P: Tu ateini visiškai žalias ir staiga susiduri su visu tuo. Tu bandai išrinkti, vėliau surinkti ginklą, o tau nesigauna. Tai įdomu! Tačiau su laiku tampi pasikaustęs, įgyji patirties ir supranti, kad tai nėra kažkas neįtikėtino (šypteli).

– Kiek laiko užtrunka išrinkti/surinkti ginklą?

P: Tai nėra svarbiausias dalykas. Tačiau kartą bazinių kursų metu su draugu bandėme lenktyniauti, kuris greičiau surinks ginklą. Taip darėme ir atsimerkę ir užsimerkę. Smagu pakonkuruoti vienas su kitu (šypsosi). Surinkti ginklą pakanka minutės.Savanorystės Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose akimirka. Giedrės Minelgaitės fotografija

J: Mes grįžę po pratybų kartais turėdavome surinkti ginklus per nurodytą laiką. Kaip Paulius ir sakė, surenkame per minutę, kartais greičiau. Taip siekiame rekordo (šypteli).

– Kam tai daryti sekasi geriau – vaikinams ar merginoms?

P: Ginklai nėra nauji, todėl kartais surinkinėjant tam tikras jo dalis reikia vyriškos jėgos. Tačiau teko matyti, kaip visą ginklo surinkimo procesą merginos atlieka nepriekaištingai. Tam pakanka ir moteriško švelnumo, kai tuo tarpu vyrai viską daro per jėgą.

J: Taip… Atsimenu pirmus kartus, kai tekdavo išrinkti ginklą. Tuomet galvodavau: „Tai kaip aš dabar jį sudėsiu?“ Iš karto apima pyktis ir neviltis, kad aš kažko nemoku, kad man nesiseka, tačiau kolegos visuomet padėdavo. Dabar tai įprasta procedūra.

Vietoj telefono – plyta

– Kokie yra savanorių santykiai su vadais? Kodėl svarbu paklusti vadui, laikytis tvarkos? Kuo tai paskui padeda gyvenime?

P: Kuopų vadai labai skirtingi. Štai vienos kuopos vadas mėgsta pabendrauti, pajuokauti su kariais savanoriais. Jų tarpusavio santykiai geri, tačiau kiekvienas žino, jog vadas lieka vadu – jo žodis yra paskutinis. O štai kitoje kuopoje vadas labai griežtas, ir tai nėra blogai. Griežta disciplina jis ugdo karių ištvermę, iš kario plevėsos išvaro vėją iš galvos.

Tvarka ir paklusnumas moko mus mandagumo, taikos sprendžiant konfliktus, mintys susidėlioja į stalčiukus, jos tampa nuoseklios.

J: Sakoma, jog kuopos vadai moko mus taip, kaip buvo mokomi jie.

– Ar kuopos vadai baudžia?

P: Visko būna (juokiasi)! Bazinio kurso metu vienas karys išardė ginklą ir jį paliko, o taip daryti negalima. Ginklą turi palikti draugui, kad būtų prižiūrimas. Instruktoriai pamatė, kad jis išėjo palikęs jį be priežiūros, o parėjęs jo neberado. Jam buvo pasakyta, kad ginklas pas seržantą, ir liepta iki jo eiti kačiuku (kvatoja).

– Ką reiškia eiti kačiuku?

P: Keturiomis (šypsosi). Tokios bausmės moko atsakomybės, susikaupimo, dėmesingumo.

J: Pas mus irgi visko būna: kartais ne laiku panaudotas mobilusis telefonas virsta į didžiulę plytą rankoje (juokiasi). O jei kažkur pavėlavai, tenka rąstą su savimi nešiotis, ant jo nusipiešti laikrodį ir sakyti visiems, jog čia tavo laikrodis. Tačiau dažniausiai tai būna juoko forma. Aplinkiniams, žinoma. Nusižengusiam ne taip smagu.

Jei nori, visada gali

Savanorystės Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose akimirka. Giedrės Minelgaitės fotografija– Kokią įtaką savanorystė daro jūsų gyvenime?

P: Išmokau planuoti laiką, tapau tvarkingesnis.

J: Lengviau susidraugauti su pačiu savimi, nes pradedi suvokti, ko nori, pasidarai konkretesnis.

– Ką jums reiškia tarnauti Lietuvai, ginti ją?

P: Aš myliu savo šalį dėl daugelio dalykų, vienas iš jų – gamta, miškas. Man tai yra pati didžiausia atgaiva. Ką jau kabėti apie šalies istoriją.

J: Aš savęs nevadinčiau ta tikrąja patriote, bet tai, kad Lietuva yra mano šalis, kurioje aš gimiau ir augau, man labai daug reiškia. Todėl tarnauti jai ir ginti ją yra mano pareiga.

– Su kokiais iššūkiais ir sunkumais tenka susidurti? Juk ne visada viskas tik įdomu ir linksma.

P: Tikriausiai nuovargis, kai po ilgų pratybų būna piktas, viskuo nepatenkintas. Vyksta trintis su kitais žmonėmis, o jie jaučiasi taip pat kaip tu.

J: O prie viso to dar šlapios kojinės prisideda (juokiasi).

P: Ir tu pats visas šlapias kaip viščiukas (šypsosi). Tačiau nušypsai tam žmogui, jis nusišypso tau ir, rodos, vėl viskas gerai.

– Kario profesija – tai darbas ar gyvenimo būdas?

J: Viskas viename.

P: Pritariu.

– Kokių savybių labiausiai reikia norint būti kariu savanoriu?

P: Ryžto, nes negali pasiduoti net tada, kai labai sunku. Ne be reikalo sakoma, kad skausmas yra laikinas, o šlovė – amžina.

J: Reikia ir noro. Kai supranti, kad nori, pamatai, jog gali. Aš noriu, galiu ir darau.

– Kokias vertybes ugdo savanorystė?

J: Pradedi vertinti mažus dalykus, pavyzdžiui, miegą (juokiasi). Tiesa ta, jog žmones imi kitaip vertinti, labiau juos branginti. Supranti, ką reiškia ilgėtis…

Kariuomenė moterims – ne vieta?

– Sako, jog kariuomenė yra tikrų tikriausia vyriškumo mokykla. Tai tiesa?

P: Turbūt (susimąsto). Ta vyriškumo mokykla neretai priverčia atsikratyti žalingų įpročių, pavyzdžiui, rūkymo (juokiasi).

– Kodėl?

P: Įsivaizduokime, kad turime penkias laisvas minutes, o tavo kareivinės yra penktame aukšte. Turi nulipti į apačią, spėti parūkyti ir bėgte sugrįžti atgal. O prie viso to dar ir kerzinius batus turi spėti nusivalyti. Tada supranti, kad reikia mesti rūkyti.

J: Kritiškai vertinu tuos, kurie gyvenime blaškosi, nežinodami ko imtis, ką veikti, ir išvyksta svetur. O štai čia labai greitai supranti, ko nori iš gyvenimo. Be to, ši vyriškumo mokykla ugdo stipresnę asmenybę.

Savanorystės Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose akimirka. Giedrės Minelgaitės fotografija– Dar vienas vis dar gajus mitas, kad kariuomenėje moterims – ne vieta.

J: Vaikinai mano, kad ne vieta (juokiasi)!

P: Nes moterys naudojasi galimybe, kad ji yra moteris (šypsosi).

J: O aš niekada nesinaudojau tokia galimybe, niekada neleisdavau vaikinams nešti mano daiktų ar juos liesti.

– Moterims nėra jokių išimčių?

J: Nemanykit, jog jei esi mergina, tai ir užduotys yra lengvesnės. Kartais net sunkiau būna, nes prie fizinio darbo prisideda psichologinis instruktorių, vaikinų spaudimas, jei pasirodai silpna.

P: Taip yra tikrinama žmogaus motyvacija. Jei tu tikrai nori, tu čia ir būsi, nesvarbu, kokios užduotys tavęs laukia.

– Įrodykite man ir skaitytojams, kad tapti savanoriu verta.

P: Sunku išreikšti žodžiais, ką man reiškia savanorystė. Man ji padeda funkcionuoti kaip žmogui. Tai – žinios, įgūdžiai, karjera, socialinės garantijos, nuotykiai, galų gale – pareiga.

J: Tai puikūs laisvalaikiai!

– Ačiū jums už pokalbį.

RA_logotipas

 

Jums taip pat patiks...